Kartą pasakų šalyje:

   Seniai labai seniai gal būt prieš 10 metų gyveno viena maža, kukli mergaitė. Ji buvo laiminga, nes savo vaizduotėje žinojo, kad kažkada sutiks gražuolį princą ant balto žirgo. Kad jie gyvens didelėje pilyje ilgai ir laimingai. Deja ta pasaka, kurios tikėjosi ji neišsipildė. Atsitiko gal net atvirkščiai.
   Tėvai jai nuolat kartojo, kad jei gyvenime nori kažko pasiekti turi stengtis nuo pat mažų dienų. Tačiau ta maža širdutė visuomet manė, kad pasaulis yra kupinas daugybės ryškių spalvų, jame nėra nieko tamsaus, na neskaitant piktųjų raganų.... Nutiko taip, kad jos tėveliai išsikėlė gyventi į užsienį, tada viskas ir prasidėjo. Mergaitė pradėjo jaustis vieniša. Nemokėdama kalbos ji tapo uždara, o kas kart mamai ją nuvedus į darželį ji manydavo, kad savo gyvenime brangiausio žmogaus nebepamtys. Jai skruostu riedėdavo karčios ir sūrios ašaros. Sėdėdama prie stalelio piešdavo princeses ir pasakų būtybes tai jai teikė didžiausią malonumą tuo metu. Tačiau ilgai netrukus ji susirado draugų ir darželis jai tapo vienas malonumas. Ji augo apsupta daugybės draugų ir jautėsi pilnavertė, kai vieną dieną tėvai jai pasakė, kad jie vėl grįžta į Lietuvą. Tada jos visos svajonės žlugo...
   Tėvai jai norėjo tik pačio geriausio. Tačiau mergaitei taip neatrodė. Ji pradėjo eiti į pirmą klasę. Ji tikėjosi čia greitai susirasti daug draugų ir kurti vėl svajones kartu su jais, tačiau taip nenutiko. Pirmieji metai jai virto tikru košmaru, ji buvo vieniša o jos geriausias draugas buvo žaislinis šunelis. Tuo metu jso geriausias draugas neturėjo vardo, tačiau tik jis vienintelis suprasdavo ją. Mergaitei reikėjo, kad ją kažkas išklausytų, tačiau nieko ir neatsakytų. Laikui bėgant ji rado ir draugų ir vėl pradėjo jaustis čia laukiama ir mylima. Kol neįsimylėjo.....